Olitos (Alytaus) fortai

XIX a. pabaigoje, stiprinant vakarinę Rusijos imperijos sieną, nuspręsta fortifikuoti strategiškai svarbioje vietoje įsikūrusią Olitą. Nuo 1890 m. Olita (Alytus) tapo trečios klasės Rusijos pasienio tvirtove.

Į vakarus nuo Olitos esančiose aukštumose įrengta iš keturių fortų ir dviejų baterijų sudaryta gynybos linija. Įtvirtinimų frontas tęsiasi kairiojo Nemano kranto aukštumomis, priešais Olitos gyvenvietę, lanku, nukreiptu į vakarus. Fronto ilgis 8 varstai (8,536 km). Pozicijos sparnai remiasi į Nemano upę – dešinysis apie 3 varstais šiauriau Olitos miestuko, kairysis – maždaug tiek į pietvakarius nuo jo.
Gynybos linijos užnugaryje atsidūrė gyvenvietė, jos apylinkėse įsikūrę karinės įgulos miesteliai, tiltai, strategiškai svarbūs keliai rytinėje Nemano pusėje į Kovną ir Vilną, o ateityje ir geležinkelis į Oranus.

Aukštumos, kuriose išdėstyti įtvirtinimai, dominuoja upės slėnyje. Įtvirtintą poziciją sudaro penki laikinojo profilio fortai, (kiekvienas 2-3 kuopoms ir 2-3 pabūklams) ir 2 baterijų, įrengtų įtvirtinimų linijos centre, kiekviena jų skirta 8 pabūklams. Stipriausias yra įtvirtinimo centras, išsidėstęs vadinamoje ,,signalinėje kalvoje“.

Fortai statyti išnaudojant vietovės reljefo ypatybes, statybai buvo parenkamos aukščiausios, gynybiniu požiūriu patogiausios vietos. Olitos fortai priskirtini pusiau patvariosios fortifikacijos tipui, tai fortai-redutai suformuoti iš žemės: juose nebuvo mūrinių statinių. Fortus juosiantys grioviai buvo trikampio ir trapecinio profilio, pylimų aikštis siekė iki 6 metrų. 

1906 m. kritiškai įvertinus Olitos įtvirtintą poziciją nustatyta, kad tvirtovės vidaus plotas nebeatitiko tuometinių gynybos reikalavimų, priešo artilerija galėtų laisvai apšaudyti kelius, tiltus ir miestą. Planuota papildomai sustiprinti antrąją ir trečiąją įtvirtinimų linijas.

Kairysis sparnas - 4 fortas įvardintas kaip silpniausias; stačiuose, apaugusiuose mišku griovos šlaituose sunku judėti kariams ir technikai. Kairiajame sparne priešas lengvai gali prieiti prie gynybos linijos miškinga vietove, o neapšaudoma upės pakrante patekti į užnugarį.