Vidas Poškus

Fortai

 

Taip jau atsitiko, kad beveik visos Lietuvos vietovės vienaip ar kitaip yra susijusios su mūsų krašte nuolatos siautėjančiais karais. Miestai, miesteliai, kaimai ir bažnytkaimiai, net vienkiemiai mena beveik netyrinėtus tarpgentinius konfliktus, kryžiuočių, maskvėnų, totorių, lenkų ir vokiečių invazijas, sukilimus prieš rusų carų ir totalitarines imperijas, pilietines batalijas (Žecpospolitos laikų konfederacijas, „smetoninius“ pučus, elementarius kaimo vyrų bei jaunimo susirėmimus po vakaruškų). Kai kuriu šios srities specialistų teigimu, karai nėra vien negatyvus reiškinys. Be savo pražūtingų padarinių, jie neretai skatina ekonominę, kultūrinę pažangą, modernizaciją.

Paradoksalu, tačiau daugelis lietuviškų miestų dėl savo atsiradimo ir klestėjimo taip pat turi buti dėkingi karams. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – visa plejada žinomų, o ir kitos seniai savo reikšme praradusios gyvenvietes – yra susikūrusios pilių, tvirtovių, kitokių įtvirtinimų vietoje. Apgulčių, kautynių, įsiveržimų metu pastarieji gindavo vietos ir apylinkių gyventojus nuo nuožmių priešų, o taikos metu atlikdavo administracinių, ekonominių centrų funkciją. Kita vertus, galima stebėti ir atvirkštinį procesą. Kuo turtingesnės buvo papiliuose įsikurūsios gyvenvietės, prie pilių prisišlieję miestai, tuo tvirtesni ir galingesni buvo fortifikaciniai įrengimai.

Ryškiausias Vilniaus miesto pavyzdys. II tūkstantmečio pradžioje miestas atsirado šalia net kelių iš smėlio supiltų pilių kalnų. Turtejant sostinei keitesi ir jų veidas. Medinių kuolų tvoras ir pylimus pakeitė gotikinių plytų mūras. Galop pats miestas tapo tvirtove ir buvo apjuostas neperlipama ir neperšokama siena. XVII amžiuje ji buvo sustiprinta artilerijos ginama bastėja. XIX amžiuje Vilnių gynė buvusių pilių vietoje rusų įrengti bastionai. Modernius fortifikacinius irenginius šiaurinėje miesto dalyje rengė tiesiogiai jais nepasinaudoję prancūzai (po nesėkmingos Maskvos kampanijos jie čia buvo ir sulaidoti, tiksliau – užkasti). Betoninės priešlėktuvinės slėptuvės, amunicijos sandėliai, tuneliai tarp I ir II pasaulinių karų statyti lenkų karinės vadovybės nurodymu. Net sovietmečiu, kuomet sostinės gyventojų skaičius šoktelėjo nenumatytais kiekiais, sovietinės sistemos ir visuomenės rimtį garantavo skirtinguose Vilniaus taškuose dislokuoti įvairiu ginklų rūšių garnizonai.

Abiem pusėms naudinga miestų ir karų simbiozę galima stebėti iki mūsų dienų. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvai tapus NATO nare intensyvus miestiečių gerbuvio augimas pastebimas tose vietose, kur įsikurę kariniai daliniai, ypač svetimtaučių įgulos. Antai Šiaulių infrastruktūra tiesiog kaip ant mielių pradėjo pūstis čia apsigyvenus danų, britų ar vokiečių lakūnams. Be ekonominės naudos galima ižvelgti ir kiek kitokią– miestelėnai pradėjo laisviau jaustis vakarinio miesto gatvėse, nes vietiniai chuliganai savo per kraštus trykštančią energija dabar lieja ant svetimtaučių kailio.

Panašiai dar prieš Didįjį karą vertėsi varėniškiai. Dauguma jų pragyvenimui užsidirbdavo artilerijos poligone rinkdami ir metalų supirkėjams parduodami pabūklų sviedinių skeveldras. Patys nekantriausi pratybų metu slapstydavosi už storakamienių pušų ir į sterbles bei pintines dėdavosi po sprogimų dar neatvėsusius karšto metalo gabalus.

Šiame kontekste ne išimtis ir mano gimtojo Alytaus atvejis.

Alytaus miestas pradėjo formuotis keturioliktojo amžiaus antrojoje pusėje, šalia panemunėje ant aukšto kalno surestos medinės pilaitės. Inirtingų karų su kryžiuočiais metu platusis pasaulis iš menkų užuominų misionierių kronikose ir kelių aprašymuose sužinojo apie nedidelę gyvenvietę. Kaip atrodė įtvirtinimai ir miesto architektūra – nežinoma. Bet ne tai ir svarbiausia. Aišku tik tiek, kad pasibaigus karams su Kryžiuočių ordinu ir piliai praradus savo strateginę reikšmę, Alytus dar kelis šimtmečius klestėjo. Tačiau vėliau pradėjo pastebimai nykti. Miestą tarytum pagimdę karai jį ir pražudė. „Tvano“, Šiaurės ir Septynerių metų karų metu Alytus buvo periodiškai ir sistemingai niokojamas pražygiuojančių kariuomenių. Miesto saugumą užtikrinusių įtvirtinimų nebuvo, todėl prašalaičiai elgėsi taip, kaip norėjo. Amžininkams tik beliko konstatuoti, kad čia kaip Trojoje – „kur buvo miestas, ten miesto nebeliko“. Skirtumas tik tas, kad galingų sienų supamas senasis Ilijonas destruktyvioms jėgoms pajėgė priešintis net kelis dešimtmečius. O nediduką,vien iš medinių statinių sudarytą Alytų užkariauti ir sunaikinti turbūt pakakdavo kelių minučių. Po visų karinių ir politinių peripetijų jis kuriam laiko tarpui net buvo padalintas į kelias dalis – viena priklausė Rusijai, kita – Prūsijai.

Alytaus vegetavimo laikotarpis truko iki XIX amžiaus pabaigos. 1890 metais rusų administracijos sprendimu mieste imtasi įrenginėti naujus karo reikalavimus atitinkančią tvirtovę. Kaip ir kiti Rusijos imperijos pasienyje įrengti gynybiniai įrengimai – Kaune, Gardine, Breste – ji turėjo saugoti vakarines šalies teritorijas nuo galimo Vokietijos puolimo. Per kelis metus kairiajame Nemuno krante buvo pastatyta iš keturių fortų susidedanti, gyvenvietė žiedu supanti trečios eilės tvirtovę.

Kaip galima spręsti iš iki šiol sklandančių pasakojimų, karinė valdžia neblogai mokėdavo į darbus su arkliais ir vežimais užverbuotiems apylinkių valstiečiams.

Kažin ar Alytaus fortus galima vadinti tikraisiais fortais. Paprastai šiuo terminu apibudinami tokie įtvirtinimai, kuriuose įsikurūsi įgula gali atlaikyti ilgalaikį priešų spaudimą, apsūptį. Juose būna įrengiamos kareivinės, maisto ir ginklų sandėliai, paruošiamos vietos pabūklams. Tuo tarpu Alytaus atveju susiduriame iš žemės pylimų ir griovių suformuotomis struktūromis. Taip, jos buvo pritaikytos pėstininkams ir, galbūt, artilerijai. Tai liudytu žole apaugę, žemėmis užslinkę pėstininkų apkasai žemių sampilu viršuje, kampuose išlindę, flankuojantys pylimų galai (gal skirti patrankoms).

Geriausiai man žinomas vadinamasis Pirmasis fortas. Jis dar kartą paliudija daugybės karo meno autoritetų skelbiamą sparnuotą frazę, kad ginklai yra patys tobuliausi žmonijos įrankiai, o įtvirtinimai statomi pačiose gražiausiose pasaulio vietose. Šis fortas sudarytas iš dviejų pusiau ovalinio plano, keliomis skirtingo aukščio pylimų ir įvairaus gylio griovių– fosų– juosiamų įtvirtinimų (tiesą sakant, net kelis kartus bandžiau nustatyti tikslias fortų konfiguracijas, tačiau kiekvieną kartą paklaidžiojus pylimų ir griovių labirintais, susisukdavo galva). Vienas dunkso pievoje visai šalia kelio i Punios šilą, o kitas, esantis už kelių šimtų metrų ir apaugęs medžiais bei krūmokšniais, stūkso ant aukšto Nemuno kranto. Pirmasis įtvirtinimas pasisukęsį vakarų, Simno pusę, o kitas žvelgia i rytus,į Nemuną. Nuo jų abiejų viršaus atsiveria nuostabūs vaizdai į dvi upės puses. Šiame krante į tolumas driekiasi erdvios Užnemunės pievos ir laukai, šiukščia žole apaugę kemsynai. Kitame regimi melsvose miglose paskendę Dzūkijos pušynai, Norgeliškių, Žagarių, Panemunininkų kaimai, žalsvai rudos kalvelės, už horizonto linijos dingstančių baltų kamuolinių debesų kalnynai.

Pirmajame forte pirmą kartą apsilankiau vaikystėje. Mano tėvas mėgo klaidžioti po miškus ir pievas. Su savimi jis nuolat vedžiodavosi mane ir seserį. Šilta ir saulėtą ankstyvo pavasario dieną (turbūt tai buvo sekmadienis – diena, kuomet tėvai neidavo į darbą, o mes – į lopšelį– darželį) išėjome į panemunės slėnius. Mūsų daugiabutis Putinų mikrorajone stovėjo ant upės terasos. Reikėdavo paeiti tik kelis žingsnius už kalno (vadinamo Kauno kalnu – pro jį ėjo senasis kelias į šį miestą) baigdavosi miestas, prasidėdavo laukai. Ejome šiugždendami aukštas nurudusias smilgas, pelketose vietose šokinedami žoletais kupstais. Kairėje, ant kalvų kyšojo pramonės rajono kaminai, ore tvyrojo aitrus mėsos kombinate deginamų ragų ir kaulų kvapas. Putė vėjas, o mes klampojome užpelkėjusiomis pievomis, dairydamiesi į po žiemos pradedančias atkusti, bet dar lėtai ropojančias skruzdėles, klausydamiesi skardžių vieversių čirenimų. Praėję šaldytuvų gamyklos bendrabučius, patekome į sovietinės kariuomenės sporto aikštyną. Tėvas privertė mus kelis kartus pereiti lengvaatlečių buomu ir užlipti gimnastų kopėčiomis (jis nuo mažų dienų rūpinosi mūsų fizine sveikata). Su atsineštu kamuoliu pažaidėme futbolą. Sušilę užvalgėme sumuštinius. Tada pajudėjome toliau. Prieš mano vaikiškas akis netikėtai iškilo aukšti ir niūrūs, žole apžėlę pylimai. Su seserimi puolėme lakstyti šlaitais ir grioviais. Prisimenu baugų jausmą, kad imsiu ir pasiklysiu. Atrodė, jog už nugaros tūno ir mus stebi nežinomi, blogo linkintys žmonės. Atsigręžęs nematydavau nieko. Vėliau, ne kartą lankydamasis fortuose prisimindavau vaikystę ir pagalvodavau, kad įtvirtinimai yra kažkaip sumažėję, tačiau juose tvyrančią šiurpokai stouhendžišką nuotaiką jaučiu iki šiol.

Tuo pačiu metu kaip ir fortai, kairiajame Nemuno krante buvo pastatytos Artilerijos pulko, o kitame krante – Saratovo pėstininkų ir pionierių batalionų kareivinės. Tai chrestomatiniai Rusijos imperijoje klestėjusio „plytų stiliaus“ egzemplioriai. Daugelio dabartinių architektų ir kitų specialistų jie yra niekinami, laikomi „beverčiais, neunikaliais“. Tačiau man šie pastatai yra puikios meistrystės pavyzdys. Gerai išdegtos geltonos spalvos plytos yra iki šiol tvirtos. Patalpas – laiptines, koridorius, kai kurias celes – dengia nepriekaištingai išmūryti cilindriniai ir kryžminiai skliautai. Kai kuriose kareivinėse likusios tvirtos medinės durys su masyviomis metalinėmis rankenomis. Alytaus kareivinės prisikirtinos tipinei anų laikų architektūrai. Iš tiesų, panašių pavyzdžių galima pamatyti Kauno Šanciuose, Panemunėje ar Fredoje. Tačiau priešingai sovietinei ar postsovietinei standartinei architektūrai, kuomet visiškai tapatūs visuomeniniai ir gyvenamieji namai statyti skirtingose vietovėse (ir atvykes į kitą miestą negalėdavai suprasti – ar tu jau Vilniuje, Panevėžyje ar Plungėje, ar vis dar savo gimtajame mikrorajone), kareivinių statiniai nėra visiškai identiški. Jie panašūs savo stačiakampiais gretasieniais tūriais, dviem aukštais, dvišlaičiais stogais, tačiau skiriasi iš plytų įvairiai sudėliotais ornamentiniais frizų, masyvių karnizų raštais, puošniais frontonėliais. Be to, žavi kareivinių susiliejimas su gamta. Geltonplyčiai namai ritmiškai išdėstyti visuomet žaliuojančiame pušyne. Atrodo, kad jų statymui vadovavęs generolas Valerijonas Dobužinskis čia planavo įrengti ne garnizoną, o sanatorijų ar vilų kompleksą. Pasak dailininko Mstislavo Dobužinskio, jo tėvas saugojo kiekvieną medį ir krūmą, šalia kareivinių įrengė gėlių darželius, prie karininkų klubo užveisė didelį sodą su altanomis ir žydinčiomis gėlėmis. Šis faktas dar kartą paliudytų banalią tiesą, kad kareiviai iš visų pasaulio gyventojų labiausiai myli augalus, mažus vaikus ir gyvūnėlius.

Galbūt vadinamuoju „plytų stiliumi“ pastatyti kareivinių kompleksai paskatino ne tik kitų plytinių – visuomeninių, gyvenamųjų pastatų stilistiką, bet ir apskritai – atsiradimą. Pastarųjų ypač daug išdygo po 1909 ir 1911 metais siautėjusių gaisrų. Iki jų miestas buvo medinis. Tad karybos įtaka visuomenės ekonominei gerovei yra neginčijama.

Pirmojo pasaulinio karo metu rusai Alytų paliko be didesnio pasipriešinimo, tad tiek gynybiniai įrengimai, tiek kareivinės visiškai nenukentėjo. Nepriklausomybės laikais militariniu požiūriu pasenę fortai buvo nebenaudojami ir visiškai apleisti, o dalyje kareivinių isikūrė lietuviški pulkai. Panaši situacija išliko okupacijos metais ir mūsų dienomis.

Sovietmečiu Pirmąjį fortą sąmoningai norėjo likviduoti vietiniai „pramoninkai“. Per jį iš netoli statytų gigantiškų fabrikų ir gamyklų ketinta nutiesti kanalizacijos vamzdyną į Nemuną. Sklido kalbos, kad nuo visiško sunaikinimo itvirtinimus apsaugojo rusų kariškiai, pareiškę, kad galimo branduolinio karo su imperialistine Amerika metu ši vieta galės pasitarnauti kaip civilinių gyventojų prieglobstis. Pasitenkinta netoli forto ir šalia buvusios senovinės Bakšių gyvenvietės įrengiant skardinių garažų kvartalą. O dabar aplinkinėse žemėse dygsta neskoningi gražioje vietose ketinančiu apsigyventi piliečių namai.

Dalyje buvusių Artilerijos pulko statinių bazavosi sovietiniai tankistai, vėliau – desantininkai. Prisimenu miesto geležinkelio stotį ir gatves užpludusią šarvuotą techniką, po Nepriklausomybės paskelbimo ant kareivinių teritoriją supančios sienos (dalį jos menišką gyslelę turėję šauktiniai buvo ištapę ryškiaspalvėmis batalinėmis scenomis ir lozungais) pasirodžiusius skelbimus, kad „į pašalinius šaunama be perspėjimo“, gatves tvarkančius uniformuotus šlavėjus, manevrų metu pakelėmis žygiuojančius dalinius, iš dangaus pasipilančius parašiutininkus. Mėlynberečiai parduotuvėse intensyviai pirkdavo kondensuotą pieną ir vaflius, kino teatruose nuolat žiūrėdavo vaikiškus animacinius filmus (nuo „Na, palauk“ iki „Kapitono Vrungelio nuotykių“). Dabar desantininkus pakeitė„geležiniai vilkai“. Kiekybiškai nedidelė įgula mieliau tūno nepriekaištingai tvarkomose kareivinėse arba treniruojasi poligone (nebent vienas kitas pamaldų metu sušmėžuoja bažnyčioje), todėl tokio betarpiško visuomenės ir kariuomenės ryšio, koks buvo okupacijos metais, neteko pastebėti.

Likę pastatai naudojami civilinėms reikmėms. Paprastų piliečių plastikiniais langų rėmais, surūdijusiomis grotomis, pristatomais prieangiais ir būdelėmis tobulinami namai primena bet kaip lipdomus kregždžių lizdus. Baisu, kad ateityje jie visai nesubyrėtų.

Viename dviaukštyje savotišką bendruomenę (deja, nepasižyminčią vieningomis ir kryptingomis kultūrinėmis iniciatyvomis) isteigė gana gausiai Alytuje gyvenantys menininkai. Pastato militarinę praeitį mena ant geltonu išorės sienų plytų esantys „autografai“. Caro kareiviai pasirašinėdavo grafitiniais pieštukais. Pats seniausias aptiktas užrašas datuotas 1914 metų data, o jo autorius praneša esąs iš Saratovo. Ulonai, kurių čia, kaip galima spręsti iš inskripcijų, susirinkdavo iš visos Lietuvos miestelių ir kaimų, mieliau įsiamžindavo patvaresne – graviravimo vinimi – technika.

Caro laikais prie artilerijos kareivinių religinėms kareivių reikmėms buvo pastatyta Pokrovskajos cerkvė. Mūrinis bazilikinio tūrio pastatas su pagrindiniame fasade dominuojančiu, keturiais „svogūnais“ aplipdytu bokštu kilo lygiame smelėtame pratybų lauke. Tarpukario laikais Šv. Kazimiero titulu pervadintoje šventovėje veikė ulonų įgulos bažnyčia. Po karo ji buvo apleista, lyg trumpai gyvenama, dar vėliau paversta sandėliu. Paskutiniais Stalino valdymo metais apkasų išvagotoje lygumoje mano tėvas su kitais vaikais sprogdindavo gausiai randamus šaudmenis. Vieną kartą netikėtas trankus sprogimas išgąsdino cerkvėje gyvenusį karininką. Tuo metu jis skutosi barzdą trofėjiniu Solingen skustuvu ir dėl to vos nenusipjovė sau kaklo. Pusiau skustais, pusiau muiluotais skruostais, basas, vienais baltiniais ir galife kelnėmis, kaukdamas ir mojuodamas diržu, karininkas šoko per langą ir veltui bandė pasivyti mažamečius sprogdintojus. Sovietmečiu nugriovus buvusios cerkvės bokštus, pakeitus langus, visa išorę ir interjerą čia veikė Mašinų gamyklos klubas, regėjęs ne tik vietinių hipiškų grupių debiutus, bet ir ryškiai avietinės spalvos kliošinėmis kelnėmis pasipuošusios anų laikų „žvaigždės“ – Stasio Povilaičio – pasirodymą. Dabar čia vėl veikia bažnyčia. Deja, ji atstatyta taip neskoningai (naudojant agresyvias trikampes ir kitokias geometrines formas; interjere vietoje senųjų mozaikinių grindų paklotas veidrodiškai blizgantis lakuotas parketas), kad visiškai neprimena turtingos praeities.

Dar reikia pastebėti, kad amžių sandūroje visos valstybės mastu svarbus strateginis objektas – Alytus – su kitomis vietovėmis buvo sujungtas naujai nutiestais keliais (per ta dešimtmetį nutiesti plentai i Kalvariją, Seinus, Varėną, vieškeliai per Balbieriškį į Prienus, Kauną, Pivašiūnus, Punią, Nemunaitį, Ūdriją) ir geležinkeliais (1897 metais nutiesti bėgiai iki Suvalkų, po kelių metų – iki Varėnos). Per upę pastatyti net trys tiltai. Atrodo, kad pastarieji, panašiai kaip ir fortai ar kareivinės, labiau nukentejo ne nuo priešų armijų, bet nuo vietinių civilių.

Vadinamasis Kaniūkų tiltas ypač stipriai buvo nuniokotas 8 dešimtmetyje, kuomet buvo pašalintos jį vainikavusios arkinės geležinės konstrukcijos. Tiltu galbūt tapo lengviau pravažiuoti, tačiau jis prarado savo veidą, tapo pilku ir neįdomiu. Jį pagyvina tik nuolat besiburiuojantys ir žuvis (berods šlakius) kantriai gaudantys žvejai ir šeštadieniais vienas kitą nešiojantys jaunavedžiai. Sovietmečiu monotonišką tilto kasdienybę praskaidrindavo ant jo, kaip strategiškai ypač svarbaus objekto budėjęs vyras su karabinu. Vienoje kranto pusėje iki šiol yra likę jo budelės, o kitoje – cementuoto rūsio su šaudymo anga liekanos.

Senieji keliai nyksta visiems, kas netingi, ardant jų grindinį, o plentus apaugę šimtamečiai uosiai ir gluosniai tręšta ir griūva žemėn patys arba entuziastingai padedant komunikacijų modernizavimu susirūpinusiems kelininkams bei komunalininkams.

Tiesa, du tiltai – jungęs Pirmąjį ir Antrąjį Alytų bei geležinkelio – atsitraukiančios caro kariuomenės buvo susprogdinti. Pirmasis atstatytas Nepriklausomybės laikotarpiu ir pavadintas čia žuvusio karininko Antano Juozapavičiaus vardu. Vietoje antrojo vokiečių kariniai inžinieriai iš rąstų surentė kortų namelį primenančią konstrukciją. Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, į sostinę per Varėną ėjęs geležinkelis tapo nereikalingu ir buvo demontuotas. Tiltą teprimina iš upės vandens ir pakrantės šlaitų kylantys šlifuoto akmens blokų bokštai. Jie ir dabar, tarytum granitinio milžino kojos, stūkso. Tik ant vieno sovietiniais laikais įkūrus „Dainų slėnį“ buvo užrioglintas stilizuotos lelijos ar rožės pavidalo, juoda skarda apkaltas cementinis obeliskas. 6 dešimtmetyje masinė miestiečių pasilinksminimo vieta veikė kažkur prie Pirmojo forto (ten ir įvyko vietinė Klovos „Pilėnų“ premjera – spektaklis žiūrovams labiausiai įstrigo ne dėl patriotiškai aktualaus libreto ir tautinių melodijų, o dėl smarkios perkūnijos bei lietingo debesies, privertusių nuo pinavijomis apipinto žirgo šokti ir po medžių šakomis slėptis prieš tai savo drąsą, kovingumą, nemeilę kryžiuočiams demonstravusį pagrindinį personažą) – gal okupacinė valdžia sąmoningai siekė demilitarizuoti carinės kariuomenės įtvirtinimus.

Muiželėnų arba Karslbado miške yra dar vienas su karine Alytaus praeitimi susijęs objektas – tunelis (skirtas ne traukiniui pravažiuoti, o po bėgiais tekančiam Mosarties upeliui pratekėti) ir prie pylimo išvedžiotos sudetingos irigacines sistemos – gausiu šaltiniu tekme surenkantys ir į Nemuną nukreipiantys įvairūs kanaliukai. Miško tankmėje paskendęs ilgas ir aukštas (maždaug šimto metrų ilgio ir kokių šešių metrų aukščio), niūrus ir paslaptingas cilindriniu skliautu dengtas tunelis sumūrytas iš kokybiškų plytų ir šlifuoto akmens blokų. Jeigu ne ji apaugusios samanos ir brūzgynai, atrodytų, kad statinys pastatytas prieš kelias dienas. Nors tuo pačiu panašiose vietose mane apima keistas pojutis – mintis, kad čia dirbusių žmonių, kaip ir kokių šumerų ar hetitų, jau nėra gyvųjų tarpe. Bet labiausiai jį nuniokojusi ne natūrali gamta, o aplinkui ir tiesiai ant geležinkelio pylimo įsikūrusių kolektyvinių sodų gyventojai. Kartais atrodo, kad kai kurie sodininkai tiesiog lenktyniauja – kas greičiau ir išradingiau apšnerkš juos supančią aplinką. Jie atitempę ir nuo aukštų upelio krantų apačion privertę visko, ką galima panešti ar pavežti – nebenaudojamų šaldytuvų, dujinių ir elektrinių viryklių, šiferio, polietileno, butelių, kibirų ir senų batų.

Toks pats likimas ištikęs ir žavų, avietiniais, gervuoginiais bruzgynais, varnalėšomis apaugusį ir keliametriniais šiukšlių kalnais apaugintą tiltelį per Alovėlės upelį.

Atmintyje ypač įstrigo viena 1999 metų balandžio diena. Buvo karšta kaip vasarą. Miške masiškai mėlynavo žibutės, skleidėsi pirmoji žaluma, nedrąsiai kvaksėjo varlės. Prie tunelio nusileidęs stačiu šlaitu iš pavasariškai linksmos ir gyvybingos atmosferos patekau į sąstingio, tamsos ir nykumos karalystę. Monotoniškai ūžė apgliaumijusiais akmenimis plaukiantis vanduo, o baltomis druskomis apaugęs skliautas skardžiu aidu atmušė mano žingsnius. Atrodė, kad kitame tunelio gale pasirodys vidurdienio šmėkla ar jį stačiusio žmogaus dvasia.

Turbūt tai yra normalu – XIX amžiaus pabaigoje miestu – tvirtove tapęs miestas savo militarinį veidą prarado palaimingais taikos metais. Visgi gaila, kad dauguma ne tik lokalinę, bet ir daug platesnio regiono istoriją menančių, vietovei savitumą suteikusių senųjų karinių objektų buvo sunaikinta, yra naikinami, netausojami dėl aplinkinių nemeilės praeičiai.