Prieš daugelį metų atvykusi gyventi į
Senąją Varėną iš savo artimiausio kaimyno
Šimo Kaziulionio (1910 -1988 ) sužinojau, kad anapus
Varėnės Glūko miške yra I-mojo Pasaulinio karo metu
žuvusiųjų vokiečių karių didžiulės kapinės. Mane tai
sudomino, nes jau žinojau, kad 1915 metais karo metu Senoji
Varėna buvo visiškai sunaikinta: sudegė I-moji 18 a.
Mikalojaus Bžostovskio statyta bažnyčia, klebonija, valsčiaus valdybos
pastatas, mokykla, žmonių gyvenamieji namai. Miestelis liko
padengtas griuvėsiais ir degėsiais, žuvusiųjų įvairių
tautybių kareivių kūnais, sulaidotais Varėnos žemėje.
Su vyru Enriku vieną 1985-jų metų dieną
susiradome šias kapines.Tai buvo nelengva kelionė -brovėmės per
suaugusį netvarkomą mišką, krūmynus, jokių kelių bei ženklų,
tikrai laukinė teritorija.O, vis dėlto - suradome... Vaizdas - klaikus. Tarp
dilgėlių, kiečių, kitų krūmokšnių ir žolių - keli šimtai
cementinių apsamanojusių paminklėlių su žuvusiųjų pavardėmis (ant
daugelio jų - net kelios pavardės) Dalis paminklėlių išvartyti,
iškasinėtos duobės, mėtosi žuvusiųjų kaulai, kaukolės.
Gūdžiai pasvirusios kažkada pasodintų eglių šakos. Ir
beveik visi čia sulaidoti 1915-jų metų rugsėjo 15 d...
Grįžusi, pasakoju apie tai savo kaimynui
Šimui. Pagal jį - na, ir kvaili tie žmonės - kapų
kasinėtojai - ką jie ten rasią? Juk kareiviai čia antrą kartą
palaidoti. Kai apie 1931 metus, jau Nepriklausomoje Lietuvoje,
Vokietija tvarkė savo I-jame Pasauliniame kare žuvusiųjų karių kapus,
surankiojo palaikus iš atsitiktinių vietų ir sulaidojo Glūko
miške tvarkingai, su paminklėliais ir pavardėmis juose. Jis ir
pats, t.y. Šimas, buvęs pasamdytas su atlyginimu prie
laidojimo darbų, pervežant palaikus. Dalis žuvusiųjų
iškasti Senojoje Varėnoje netoli tuo metu buvusios carinės
Rusijos karo ligoninės - karinio barako (dabar jis nugriautas: toje
vietoje šiuo metu yra privati valda su reabilitacijai skirtu
pastatu). Daug žuvusiųjų buvę palaidoti dabartinių Rusijos II-jo
pasaulinio karo kapų plote ir iš čia perlaidoti į naujai
formuojamas vokiečių karių kapines anapus Varėnės.
Naujoji laidojimui Glūko miške vieta
carinės armijos lagerių zonoje, matyti, parinkta todėl, nes atoki
nuo gyventojų, nuo judėjimo bei ūkinės veiklos. Ji jau buvusi
ir aptverta, nes buvo išlikusi šventoriaus tvora
nuo sudegintos lagerių bažnyčios. Paminklus nuliejęs Senosios Varėnos
Antakalnio gatvės gyventojas Vėlyvis (pravardžiuotas
"rapuška").
1987 m. birželyje netikėtai miške uogaudama
susipažinau su II-ios Varėnos pensijinio amžiaus intelektualiais
žmonėmis - Donata ir Pranciškum Račiūnais. Besikalbant įvairia
tematika, jiems papasakojau ir savo įspūdžius apie
išniekintus vokiečių karių kapus Glūko miške.
Pasirodo, jie buvę neabejingi mano pasakojimui. Jie atliko
neįkainojamai didžiulį darbą.Gyvendami II-joje Varėnoje,
naudodamiesi tik miesto transportu, per du mėnesius kapus
kapitaliai sutvarkė: palaidojo išvartytus palaikus, atstatė
paminklus,nurovė žoles, iškirto krūmus ir kvalifikuotai
paruošė kapų sąrašus su žuvusiųjų duomenimis.
1987.08.22. jie aplankė mane ir padovanojo man šiuos
dokumentus.Juos paskolinau tuo metu Varėnos architektūroje
dirbusiai p.Virginijai Lazdinienei, kad pasigamintų kopijas
savo įstaigai.
Dovanotuose sąrašuose - 190 kapų su daugiau nei 300 žuvusiųjų karių pavardėmis. Beveik visų palaidojimo data - 1915.09.15. Taigi, jau buvo
praėję 72 metai nuo karių žuvimo,o iki tol jie visi buvo "nežinomieji".
Tačiau visai netikėtai 2001-jų metų rugsėjo
13-ją iš Paryžiaus į Senąją Varėną atvyko iki tol man
nežinoma nepažįstama prancūzė Marija Antuanetė Muler su vyru Žanu
(Marie Antoinette Muller su vyru Jean) ir palydove kauniete
Danute Rimkevičiene. Jų šios kelionės tikslas - surasti Marijos
senelio kareivio Augusto Hofmano (1871.12.08 -1915.09.14) kapą, žuvusio
tomis baisiomis Varėnai karo savaitėmis. Atvykėliams su didelėmis
pastangomis buvo pavykę sužinoti, kad senelis žuvo ir palaidotas
Varėnoje.
Senojoje Varėnoje jiems padėti bandė daug kas, bet
esminę pagalbą suteikė Varėnos architektūros darbuotojai, prisiminę
turimus Donatos ir Pranciškaus Račiūnų dokumentus. Juose
žuvusių karių pavardžių eilėje 173-ju numeriu įrašas:
"LANDSTURM AUG, HOFFMANN 8,L.J.R. 348 14.9.15. Tai buvo ypač
jaudinanti valanda. Anūkė Marija Antuanetė prie senelio kapo stovėjo
2001-jų metų rugsėjo 13 d. - t.y.išvakarėse senelio Augusto
mirties po 96-rių metų...
. Kai 1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis
karas, Elzas-Lotaringijos ūkininkui Augustui Hofmanui buvo 43
metai. Jis gyveno Hegeno kaime netoli Saverno, vertėsi statybininko
amatu ir žemės ūkiu, su žmona Madelena augino 6 vaikus. Tačiau
didžiųjų valstybių politiniai įvykiai sujaukė ramų šios
šeimos gyvenimą. Augustas buvo gimęs 1871 metais, kai tais
pačiais metais tarp Prancūzijos ir Prūsijos pasirašyta
tarpvalstybinį konfliktą baigusi Versalio sutartis. Šia
sutartimi iki tol Prancūzijai priklausiusi Lotaringija tapo Prūsijos
dalimi ( analogija Lietuvos ir Lenkijos konfliktui 1920 metais dėl
Vilniaus krašto). Taigi, Augusto šeimai galiojo jau
Prūsijos įstatymai. 1914 metais jis buvo mobilizuotas į vokiečių
armiją. Karinėje tarnyboje išbuvo tik vienerius metus, bet
per šį periodą jis parašė šeimai 126
laiškus bei atvirutes, kurių dėka buvo galimybė ieškoti
jo kapo vietos. Iš laiškų paaiškėja, kad į rytų
frontą jis pasiųstas su 250 elzasiečių. 1915 metų rugpjūčio mėnesio
20-tos dienos laiške jis rašė, kad iš 250 -ties
dar gyvi 180, 70-ties jau nebėra. Pagal rašytų
laiškų vietas buvo galima gerai orientuotis ir apie karo
strategų pasirinktą kelią. Paskutinis Augusto laiškas
- 1915.09.05. Po 2-jų dienų jį mirtinai sužeidė, mirė 1915.09.14.
karo ligoninėje. Palaidotas sekančią dieną parke individualiame kape
netoli nuo rusų karo ligoninės barako. Žmonai Madelenai apie
Augusto sužeidimą ir mirtį pranešė jo draugas elzasietis
Viktoras Valteris. Jis nufotografavo ir Augusto kapą, nuotrauką
atsiuntė žmonai Madelenai. Tačiau greitai žuvo ir Viktoras. Labai
galimas dalykas, kad tuose 190 kapų, esančių Varėnos Glūko
miške, ilsisi visi su Augustu į Rytų frontą pasiųsti
elzasiečiai, kurie dar buvo likę gyvi iki mūšių Varėnoje.
Augusto laiškai tapo šeimai
relikvija. Pradžioje juos saugojo žmona Madelena, po jos mirties
- vyresnysis sūnus; nuo 1976-jų gruodžio laiškai atiteko
anūkės Marijos Antuanetės globai. Iki jos atvykimo į Varėną
buvo praėję daug ieškojimo metų, turėta nesėkmių ir
tiesiog stebuklingų sėkmių. Nugalėtos visos kliūtys ir, kaip jau
rašyta, 2001.09.13-ją Marija galėjo pamatyti senelio Augusto
amžinojo poilsio vietą. Jei ne jos ilgametis atkaklus darbas
ieškant savo senelio kapo, jis ir iki šiol būtų
"nežinomasis" kaip ir visi kiti Glūko miško kapinėse
sulaidotieji.
Ką mums parodo šie I-mojo Pasaulinio karo
kareivio Augusto Hofmano laiškai? Pagal jų datas ir
rašymo vietas akivaizdžiai matomas jo karinės kelionės žemėlapis
nuo Elzaso per Vokietiją, Lenkiją, Rytprūsius iki žuvimo vietos
Varėnoje (Marija atsiuntė šios senelio priverstinės kelionės
žemėlapį; jis gali būti įdomus karų istorikams). Laiškuose
atsispindi moralinės žmogaus krikščionio savybės,
užuojauta karo nusiaubtų vietovių žmonėms, meilė žmonai, šeimai,
artimiesiems.Sužinome, kad jis į Rytų frontą mobilizuotas su savo
krašto 250 elzasiečių. Glūko 190-je kapų palaidota daugiau nei
300 žuvusiųjų. O gal tame didžiuliame kapinyne ilsisi ir
kiti žuvę Augusto kraštiečiai, kurių artimieji
iki šiol nežino jų kapų vietos. Kol kas dar pavardės
įskaitomos ant varėniškio Vėlyvio nulietų cementinių ,bet jau
irstančių, paminklėlių...
Šį neeilinį I-mojo Pasaulinio karo įvykį,
tautų norą be karų palaikyti
bičiuliškus ryšius, pagerbti šeimos narių tarpusavio
meilę ir ištikimybę - bendromis pastangomis, remiami materialiai
Marijos Antuanetės ir Žano Mulerių, įamžinome SenosiosVarėnos bažnyčios
lango vitraže "KELIONĖ" (dailininkas Vytautas Švarlys).
Šie per tris kareivio Augusto šeimos kartas iki mūsų
dienų išlikę jo laiškai ir Senosios Varėnos Glūko
miške I-jo Pasaulinio karo vokiečių karių kapinynas yra
Europos istorinio - kultūrinio paveldo dalis, kurio tyrimams,
išsaugojimui, priežiūrai reikalinga ir didžiųjų kariavusių
valstybių parama.
...................................................................................................................................................................
_