....
....

....
....
....

....
....
....

.... ....

M. Dobužinskis. Prisiminimai. Vilnius, (stovykla Varėnoje)
Proskyna. 1991. Nr. 4 (13), 195-204 psl.

__Gyventi Vilniuje buvo sena mano tėvo svajonė ir pagaliau, jo džiaugsmui iš Kišiniovo jis buvo perkeltas į Vilnių - buvo paskirtas 27-os artilerijos brigados 5-os baterijos vadu. Tėvas į Vilnių persikraustė jau 1888 - 1889 metų žiemą. Kai birželio mėnesį išsirengėme pas jį, jis su savo dalimi buvo stovykloje Varėnoje. Ten mes gyvenome nelyginant kurorte. Stovykla skendėjo žalumoje, oras neapsakomo grynumo, prisotintas sakų kvapo. Pro šalį, vingiuodama gilios raguvos dugnu, tekėjo upelė Varėnė stačiais smėlėtais krantais.
__Stovyklos apylinkės buvo lygios ir monotoniškos - šen bei ten buvo matyti žemi pušynėliai, horizontą ribojo tamsi tolimų miškų linija. Šį tylų ir liūdną lietuvišką peizažą regėjau pirmą kartą.
   Per porą trejetą varstų nuo stovyklos buvo pusiau žydiškas Varėnos miestelis - pilki mediniai nameliai, susigrūdę palei abi vienintelės gatvės puses.
__Stovykloje mes gyvenome su tėvu dideliame, vilą primenančiame jo barake. Iš ankstyvo ryto mane žadindavo įvairiausi muzikos garsai: kažkur už arklidžių trimitininkai mokėsi įvairių (labai melodingų) artilerijos signalų, o pušynėlyje derino instrumentus dūdų orkestras. Aš mėgau klausytis to keisto ir kažkodėl žavingo garsų chaoso.
__Kas vakarą stovykloje vykdavo "gulimo" ceremonija. Po kareivių, išsirikiavusių viena ilgiausia eile, patikrinimo, lygiai 9 valandą pakildavo raketa ir visada iššaudavo patranka, o tada išilgai visos išrikiuotos stovyklos imdavo plaukti graži ir sudėtinga melodija, kurią unisonu grodavo kiekvienos brigados trimitininkai, kol pagaliau kažkur tolumoje nutildavo paskutinis vienišo trimitininko garsas.
   Po šios muzikos pasklisdavo tai darniai, tai nedarniai kareivių giedama vakarinė malda. Kai ir ji nutildavo, jau visai sutemus, kareiviai savo palapinėse dar dainuodavo šaunias ar liūdnas kareiviškas ir kaimiškas. Jų palapinės stovėjo už patrankų ir šaudmenų dėžių linijos, už jų per visą stovyklą ėjo beržų alėja - "karininkų keliukas", kurio abiejose pusėse stovėjo mediniai karininkų barakiukai. Stovykloje buvo daug damų ir vaikų, gyvenama buvo šeimyniškai. Stovyklos užnugaryje buvo "tarnybos" - arklidės, daržinės, siuvyklos, pakinktų dirbtuvės, virtuvės.
__Stovyklos gyvenimo centras buvo karininkų namai su sodu, pastatyti nuošaliai ant gražaus skardžio, kur dažnai buvo rengiami baliai. Iš ten visą naktį skambėdavo muzika - valsai, mazurkos, polkos...

.


Tekstas ir fotografijos aukščiau - iš doc. dr. Gražinos Jaronienės surinktos medžiagos
....
.
.
.
.

Pastatas vėliavoms saugoti
.
.
.


.

Paminklas generolui Skobelevui
.
.
.
Kareiviai priešais Lagerio Švč. Trejybės cerkvę,
kairėje - paminklas kritusiems 1877-78 m. kare
.
.
.
Lagerio cerkvės vidus
.
.
.
Karininkų namai
(juose 1927 m. įkurdinta džiovos sanatorija)
.

 


Pirmojo Pasaulinio karo metais viename Lagerio pastatų
įkurdinta garnizono komendatūra

 

c.
.
.
.
Kaizerio kareiviai prie karininkų namų
.
.
.
Karininkų namų salė
.
.

Sanatorijos pacientai
(antrame plane ant kalnelio buvę karininkų namai)

 

 

.« Atgalios   |   Viršun  |   Į pagr. meniu
.
© Asociacija "Olita-Orany". Visos teisės saugomos.