Prieš daugelį metų atvykusi gyventi į Senąją Varėną iš savo artimiausio kaimyno Šimo Kaziulionio (1910 -1988 ) sužinojau, kad anapus Varėnės Glūko miške yra I-mojo Pasaulinio karo metu žuvusiųjų vokiečių karių didžiulės kapinės. Mane tai sudomino, nes jau žinojau, kad 1915 metais karo metu Senoji Varėna buvo visiškai sunaikinta: sudegė I-moji 18 a. Mikalojaus Bžostovskio statyta bažnyčia, klebonija, valsčiaus valdybos pastatas, mokykla, žmonių gyvenamieji namai. Miestelis liko padengtas griuvėsiais ir degėsiais, žuvusiųjų įvairių tautybių kareivių kūnais, sulaidotais Varėnos žemėje.
Su vyru Enriku vieną 1985-jų metų dieną susiradome šias kapines.Tai buvo nelengva kelionė -brovėmės per suaugusį netvarkomą mišką, krūmynus, jokių kelių bei ženklų, tikrai laukinė teritorija.O, vistik- suradome...Vaizdas - klaikus. Tarp dilgėlįų, kiečių, kitų krūmokšnių ir žolių- keli šimtai cementinių apsamanojusių paminklėlių su žuvusiųjų pavardėmis (ant daugelio jų - net kelios pavardės) Dalis paminklėlių išvartyti, iškasinėtos duobės, mėtosi žuvusiųjų kaulai, kaukolės. Gūdžiai pasvirusios kažkada pasodintų eglių šakos. Ir beveik visi čia sulaidoti 1915-jų metų rugsėjo 15 d...
Grįžusi, pasakoju apie tai savo kaimynui Šimui. Pagal jį - na, ir kvaili tie žmonės - kapų kasinėtojai - ką jie ten rasią ? Juk kareiviai čia antrą kartą palaidoti. Kai apie 1931 metus, jau Nepriklausomoje Lietuvoje, Vokietija tvarkė savo I-jame Pasauliniame kare žuvusiųjų karių kapus, surankiojo palaikus iš atsitiktinių vietų ir sulaidojo Glūko miške tvarkingai, su paminklėliais ir pavardėmis juose. Jis ir pats, t.y.Šimas, buvęs pasamdytas su atlyginimu prie laidojimo darbų, pervežant palaikus. Dalis žuvusiųjų iškasti Senojoje Varėnoje netoli tuo metu buvusios carinės Rusijos karo ligoninės - karinio barako (dabar jis nugriautas: toje vietoje šiuo metu yra privati valda su reabilitacijai skirtu pastatu). Daug žuvusiųjų buvę palaidoti dabartinių Rusijos II-jo pasaulinio karo kapų plote ir iš čia perlaidoti į naujai formuojamas vokiečių karių kapines anapus Varėnės.
Naujoji laidojimui Glūko miške vieta carinės armijos lagerių zonoje, matyti, parinkta todėl, nes atoki nuo gyventojų, nuo judėjimo bei ūkinės veiklos. Ji jau buvusi ir aptverta, nes buvo išlikusi šventoriaus tvora nuo sudegintos lagerių bažnyčios. Paminklus nuliejęs Senosios Varėnos Antakalnio gatvės gyventojas Vėlyvis ( pravardžiuotas "rapuška").
1987 m. birželyje netikėtai miške uogaudama susipažinau su II-os Varėnos pensijinio amžiaus intelektualiais žmonėmis - Donata ir Pranciškum Račiūnais. Besikalbant įvairia tematika, jiems papasakojau ir savo įspūdžius apie išniekintus vokiečių karių kapus Glūko miške. Pasirodo, jie buvę neabejingi mano pasakojimui. Jie atliko neįkainojamai didžiulį darbą.Gyvendami II-joje Varėnoje, naudodamiesi tik miesto transportu, per du mėnesius kapus kapitaliai sutvarkė: palaidojo išvartytus palaikus, atstatė paminklus,nurovė žoles, iškirto krūmus ir kvalifikuotai paruošė kapų sąrašus su žuvusiųjų duomenimis. 1987.08.22. jie aplankė mane ir padovanojo man šiuos dokumentus.Juos paskolinau tuo metu Varėnos architektūroje dirbusiai p.Virginijai Lazdinienei, kad pasigamintų kopijas savo įstaigai.
Dovanotuose sąrašuose - 190 kapų su daugiau nei 300 žuvusiųjų karių
pavardėmis. Beveik visų palaidojimo data - 1915.09.15. Taigi, jau buvo praėję 72 metai nuo karių žuvimo,o iki tol jie visi buvo "nežinomieji".
Tačiau visai netikėtai 2001-jų metų rugsėjo 13-ją iš Paryžiaus į Senąją Varėną atvyko iki tol man nežinoma nepažįstama prancūzė Marija Antuanetė Muler su vyru Žanu (Marie Antoinette Muller su vyru Jean) ir palydove kauniete Danute Rimkevičiene. Jų šios kelionės tikslas - surasti Marijos senelio kareivio Augusto Hofmano (1871.12.08 -1915.09.14) kapą, žuvusio tomis baisiomis Varėnai karo savaitėmis. Atvykėliams su didelėmis pastangomis buvo pavykę sužinoti, kad senelis žuvo ir palaidotas Varėnoje.
Senojoje Varėnoje jiems padėti bandė daug kas, bet esminę pagalbą suteikė Varėnos architektūros darbuotojai, prisiminę turimus Donatos ir Pranciškaus Račiūnų dokumentus. Juose žuvusių karių pavardžių eilėje 173-ju numeriu įrašas : "LANDSTURM AUG, HOFFMANN 8,L.J.R. 348 14.9.15.Tai buvo ypač jaudinanti valanda. Anūkė Marija Antuanetė prie senelio kapo stovėjo 2001-jų metų rugsėjo 13 d.- t.y.išvakarėse senelio Augusto mirties po 96-rių metų...
. Kai 1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas,Elzas-Lotaringijos ūkininkui Augustui Hofmanui buvo 43 metai. Jis gyveno Hegeno kaime netoli Saverno, vertėsi statybininko amatu ir žemės ūkiu, su žmona Madelena augino 6 vaikus. Tačiau didžiųjų valstybių politiniai įvykiai sujaukė ramų šios šeimos gyvenimą. Augustas buvo gimęs 1871 metais, kai tais pačiais metais tarp Prancūzijos ir Prūsijos pasirašyta tarpvalstybinį konfliktą baigusi Versalio sutartis. Šia sutartimi iki tol Prancūzijai priklausiusi Lotaringija tapo Prūsijos dalimi ( analogija Lietuvos ir Lenkijos konfliktui 1920 metais dėl Vilniaus krašto). Taigi, Augusto šeimai galiojo jau Prūsijos įstatymai. 1914 metais jis buvo mobilizuotas į vokiečių armiją. Karinėje tarnyboje išbuvo tik vienerius metus, bet per šį periodą jis parašė šeimai 126 laiškus bei atvirutes, kurių dėka buvo galimybė ieškoti jo kapo vietos. Iš laiškų paaiškėja, kad į rytų frontą jis pasiųstas su 250 elzasiečių. 1915 metų rugpjūčio mėnesio 20-tos dienos laiške jis rašė, kad iš 250 -ties dar gyvi 180, 70-ties jau nebėra. Pagal rašytų laiškų vietas buvo galima gerai orientuotis ir apie karo strategų pasirinktą kelią. Paskutinis Augusto laiškas -1915.09.05. Po 2-jų dienų jį mirtinai sužeidė, mirė 1915.09.14. karo ligoninėje. Palaidotas sekančią dieną parkeindividualiame kape netoli nuo rusų karo ligoninės barako. Žmonai Madelenai apie Augusto sužeidimą ir mirtį pranešė jo draugas elzasietis Viktoras Valteris. Jis nufotografavo ir Augusto kapą, nuotrauką atsiuntė žmonai Madelenai. Tačiau greitai žuvo ir Viktoras. Labai galimas dalykas, kad tuose 190 kapų, esančių Varėnos Glūko miške, ilsisi visi su Augustu į Rytų frontą pasiųsti elzasiečiai, kurie dar buvo likę gyvi iki mūšių Varėnoje.
Augusto laiškai tapo šeimai relikvija. Pradžioje juos saugojo žmona Madelena, po jos mirties - vyresnysis sūnus; nuo 1976-jų gruodžio laiškai atiteko anūkės Marijos Antuanetės globai. Iki jos atvykimo į Varėną buvo praėję daug ieškojimo metų, turėta nesėkmių ir tiesiog stebuklingų sėkmių. Nugalėtos visos kliūtys ir, kaip jau rašyta, 2001.09.13-ją Marija galėjo pamatyti senelio Augusto amžinojo poilsio vietą. Jei ne jos ilgametis atkaklus darbas ieškant savo senelio kapo, jis ir iki šiol būtų "nežinomasis" kaip ir visi kiti Glūko miško kapinėse sulaidotieji.
Ką mums parodo šie I-mojo Pasaulinio karo kareivio Augusto Hofmano laiškai? Pagal jų datas ir rašymo vietas akivaizdžiai matomas jo karinės kelionės žemėlapis nuo Elzaso per Vokietiją, Lenkiją, Rytprūsius iki žuvimo vietos Varėnoje (Marija atsiuntė šios senelio priverstinės kelionės žemėlapį; jis gali būti įdomus karų istorikams). Laiškuose atsispindi moralinės žmogaus krikščionio savybės, užuojauta karo nusiaubtų vietovių žmonėms, meilė žmonai, šeimai, artimiesiems.Sužinome, kad jis į Rytų frontą mobilizuotas su savo krašto 250 elzasiečių. Glūko 190-je kapų palaidota daugiau nei 300 žuvusiųjų. O gal tame didžiuliame kapinyne ilsisi ir kiti žuvę Augusto kraštiečiai, kurių artimieji iki šiol nežino jų kapų vietos. Kol kas dar pavardės įskaitomos ant varėniškio Vėlyvio nulietų cementinių ,bet jau irstančių, paminklėlių...
Šį neeilinį I-mojo Pasaulinio karo įvykį, tautų norą be karų palaikyti bičiuliškusryšius,pagerbti šeimos narių tarpusavio meilę ir ištikimybę - bendromis pastangomis, remiami materialiai Marijos Antuanetės ir Žano Mulerių, įamžinome SenosiosVarėnos bažnyčios lango vitraže "KELIONĖ" (dailininkas Vytautas Švarlys). Šie per tris kareivio Augusto šeimos kartas iki mūsų dienų išlikę jo laiškai ir Senosios Varėnos Glūko miške I-jo Pasaulinio karo vokiečių karių kapinynas yra Europos istorinio - kultūrinio paveldodalis, kurio tyrimams, išsaugojimui, priežiūrai reikalinga ir didžiųjų kariavusių valstybių parama.
...................................................................................................................................................................
_