Geležinkelio tilto tauro paslaptis
 
2012 vasaris. Šeštadienį, šventėm Deivido gimtadienį. Sočius pilvus nuspręsta pravaikšdinti, tai pasukom panemunėm prie gelžkelio tilto. Nemunas tvirtai užšalęs, apeiti taurą labai patogu, retai bepasitaikanti proga. Čia ir šovė mintis užlipti ant paties tauro. Juolab prieš keletą savaičių bičiulis Faustas parodė seną sugriauto tilto atviruką su tauru pirmame plane. Panašų jau buvau matęs ankščiau, rods „Alytaus albume“, taigi daugiau iš „įpročio“ nusiskanavau, bent jau tam, kad išdidinęs galėčiau pastudijuot detales.
 
 
Pastebėjau, kad akmenų kauburėlis ant sugriauto tauro labiau panašus į tvarkingai sumūrytų akmenų eilę. Atrodė panašu į šachtos fragmentą. Taigi dabar buvo puiki proga šį spėjimą patvirtinti ar paneigti. Reik pasakyt, kad lipome daugiau sportinio intereso vedami, tačiau kokia buvo staigmena, kai užlipus išties pamatėme žemyn, tauro pamato link einančią apie 1 metro gylio šachtą su metalinėmis pakopomis. Belieka spėlioti, kiek gilyn ji galėjo tęstis. Greičiausiai užversta akmenimis, ar betonu. Šachta neabejotinai buvo skirta tilto sprogdinimui, bet, kaip ir landos su šachtomis tilto kranto atramose pagimdė legendą apie tunelį po Nemunu.
Beje, noriu pastebėti, kad tik iš šalies žvelgiant tauras atrodo neaukštas. Užlipus jauties bemaž trečio aukšto lygmenyje, o leistis žemyn dėl sniego ir ledo, bei tam nepritaikytos avalynės buvo ganėtinai keblu. Reikės pamėginti pavasarį.
 
Leonas Žukauskas
.M

Tiltų statybos inž. Henriko Kebeikio komentaras:

„Labai įdomūs atradimai. Kadangi atrama buvo gana aukšta, tai, suprantama, kad padėti sprogmenį, reikėjo įlipti žmogui. Be to sprogstamoji medžiaga buvo ne tokia galinga ir jos reikėjo gana daug padėti. Todėl tokia didelė šachta. Kaniūkų tilte tokios didelės neužtikau, o gal neatkreipiau dėmėsį. Aukštos atramos buvo ir Juozapavičiaus tilte. Ten buvo dvi šachtos kiekvienoje atramoje, bet žmogus į jas neįlįstų. Sprogdinant vieną atramą (nes buvo sutrūkinėjusi ir reikėjo dalį jos pašalinti), radau dvi šachtas ir laidus einančius iš jų. Tai įdomi istorija ir tik jaunystės drąsa leido man taip rizikuoti.
Reikėjo nusprogdinti antro tauro suskilusią dalį ir nuversti į kranto pusę, kad neužteršti vagos. Viskas buvo paruoštą, įmontuota sprogstama medžiaga, nustatyta sprogdinimo valanda, perspėti gyventojai, kad užsiklijuotų langus juostelėmis. Susirinko ne tik gyventojai pasižiūrėti, bet specialistai iš ministerijos ir autokelių valdybos. Paskutiniui patikrinimui su sprogdintoju užlipau ant atramos viršaus. Anksčiau kažkaip nepastebėjau, o dabar pamačiau laidus einančius į abi sprogdinimo šachtas. Pamatėme, kad tilte yra nuo karo pasilikę sprogmenys. Tai buvo 1966 metai. Nuo karo pabaigos praėjo 22 metai. Teko prisiminti kokią sprogstamą medžiagą naudojo vokiečiai. Ten prasedėjome netoli valandos, o krante niekas nesuprato ką mes ten darome. Šūksniais pradėjo raginti lipti žemėn greičiau. Su sprogdintoju nutarėme, kad sprogstama medžiaga per tiek laiko turėjo pasidaryti neveiksminga, juk per šachtą ant jos papuldavo lietaus vanduo. Nutarėme ištraukti laidus. Suskaičiavau iki triju ir aš iš vienos, o sprogdintojas iš kitos šachtos ištraukėme laidus su sprogdikliais. Tada iš džiaugsmo apsikabinome ir pasibučiavome, kad likome gyvi. Ant kranto visi nesuprato mūsų veiksmų. Kai nulipome ir viršininkui S. Sidabrui papasakojau, tai galvojau, kad jis sumuš manę. Iškoliojo, išvadino visokiais žodžiais. Dabar suprantu, kodėl jis taip padarė. Dabar tikrai nerizikuočiau. Sprogdinamą atramą gali pamatyti mano kolekcijoje.
Aš taip pat, kaip ir kiti netikiu, kad buvo tunelis.


 
Henrikas Kebeikis
 
 
 
     
Prie Alytaus geležinkelio tilto tauro
2006 02 26
.
Deivido Pinkevičiaus ir Leono Žukausko fotografijos
 
 

« Atgalios   |   Į pagr. meniu

© Asociacija „Olita_Orany“. Visos teisės saugomos.